Ryškios emocijos, graži kova. Žaidėjams rūpėjo, kaip jie išeis į aikštelę ir ką joje parodys, o tai puikiai matėsi visų rungtynių metu.
Kuomet žaidimas ir jo kokybė yra toli iki geriausios versijos, kovingumas yra geriausia priemonė pasiekti rezultatui. O kovos iš „žalgiriečių“ pusės tikrai netrūko.
Virdžinijos technologijų universiteto alumnas Zachas LeDay pademonstravo agresyvumo ir kovingumo pavyzdį. Smagu buvo stebėti jį, „valgantį“ Jordaną Mickey. Matau jį kaip vieną pagrindinių ginklų viso sezono metu. Vis dar stebiuosi, kaip kauniečiai sugebėjo privilioti tokio lygio centrą.
Nigelis Hayesas parodė, kad tokiame lygyje gali irgi svariai prisidėti prie pergalių. Įdomu ar toks jo pasirodymas, kurį pademonstravo vakar, bus nuolatinis, ar veikiau išimtis iš taisyklės.
Alexui Perezui dar reikės pasistengti, kad išliktų sudėtyje, bet vakar pamatėme pirmuosius pozityvius ženklus jo žaidime, nors trenerių štabui reikės parodyti kur kas daugiau, norint likti tolimesniame komandos plane.
Jockas Landale’as dar neprisitaikė, kantrybės ir pakantumo reiks, kol išvysime tikrąjį australo veidą šiame lygmenyje, ypač gynyboje. Pulti jis gali, bet minkštumo gynyboje Šarūnas Jasikevičius ilgai netoleruos. Kaip ir keistų žaidybinių sprendimų puolime.
Mariaus Grigonio ir Edgaro Ulanovo pasirodymai taip pat buvo labai kokybiški. Neabejoju, kad ir Lukas Lekavičius su Artūru Milakniu turės žymiai geresnių laikų.
Tai ką pamačiau prieš „Real“, nuteikia teigiamai ateičiai europiniame turnyre. Pradžios dažnai būna lėtos, o „Žalgiris“ pastaruosius du sezonus rodė, kad jiems reikia laiko įsivažiuoti.
Per kraują, per kančias, gan lietuviškai. Bet tikiu, kad bus gerai, šiųmetinė ekipa turės daug žavesio, o ir rezultatai neturėtų nuvilti.
Komentuoti