Žiūrint Žalgirio rungtynes natūralus klausimas – kas negerai?

Su padoresniu tritaškių pataikymu pirmoje rungtynių pusėje Žalgiris turbūt būtų nesunkiai susikrovęs dviženklę persvarą. Dauguma pirmos rungtynių dalies tritaškių neįkrito dėl to, kad po prastos pradžios labai jautėsi neužtikrintumas. Metimų ėmė mažėti, aukštaūgiai ėmė kovoti su vėjo malūnais vietoje to, kad numetinėtų kamuolį į kraštus ir bent jau priverstų ALBA daugiau palakstyti gynyboje, jeigu jau iš toli žaidimas neina. Jėgos buvo daugiau negu proto.

Su padoriau kamuolį perduoti galinčiais aukštaūgiais Žalgiris bent jau būtų iki rungtynių pabaigos kovojęs dėl pergalės.

Antroje rungtynių dalyje trūko ir padoresnio vadovavimo komandai iš įžaidėjų. Taip, jeigu pirmoje rungtynių pusėje būtų geras pataikymas, rezultatyvių perdavimų statistika būtų bent jau ne klaiki.

Aš vis dar manau, kad Jasikevičius talentingesnio puolime Žalgirio dar neturėjo. Bet tai kol kas tik popieriuje. Sunku būtų prisiminti ir tokią psichologinę duobę, kai žaidimas visiškai be ugnies ir užsivedimo. Be emocijų. Be pasitikėjimo. Be lyderystės. Taip, Žalgirio lyderis turėjo rungtynes praleisti, bet turi kažkas užvesti komandą.

Įžaidėjas Žalgiriui nepamaišytų. Manau, kad jis ir bus įsigytas. K.C. Riverso atvykimas man primena Deono Thompsono istoriją – amerikietis atvyko ir dėl Grigonio sveikatos. Juk planas prieš sezoną buvo trys žmonės, kurie gali įžaidinėti. Dabar lieka du. Trečias reikalingas.

Bet labiausiai dabar Žalgiriui reikalingas psichologas.

Sekite autorių „Facebook“

Dalintis: