NBA blogiausia padėtis yra tokia, kai nesugebi patekti į atkrintamąsias varžybas, bet ir nesi toks blogas, kad galėtum gauti aukštus šaukimus naujokų biržoje.
Žalgirio žaidimas labai blogas, bet ne toks, dėl kurio svyruotų Martino Schillerio kėdė. Nors tai gal ir blogai.
Vis atsiranda kažkokių vilties spindulėlių, pozityvių momentų, dėl kurių norisi atleisti didžiulius trūkumus. Nėra taip, kad šiaip sau visi varžovai prieš Žalgirį gerai pataiko tritaškius. Esmė – labai prastos komandinės gynybos schemos. Aišku, Patricio Garino trūksta, bet žaidėjai individualiai tikrai nėra tokie beviltiški gynyboje, kokie galėtų atrodyti, kai pasižiūri į rezultatus. Ši komanda tikrai pagal gynybą galėtų būti bent Eurolygos vidutiniokė.
Kai jau prisivejami varžovai, puolime irgi prasideda labai prasti sprendimai, ima trūkti šaltumo. Kuo toliau, tuo labiau po truputį ateina mintys, kad M. Schilleris turbūt nebuvo geriausias pasirinkimas. Ir tikrai ne dėl rezultato, o dėl žaidimo. Dėl to, kad žaidimas nemodeliuojamas (ar bent per mažai modeliuojamas) pagal varžovus, neieškoma jų silpnybių. Viskas nuspėjama ir gliaudoma. Aišku, viską vainikuoja gynyba.
Komentuoti