2011-12 m. sezone po penkių sausų sezonų Turino „Juventus“ vėl iškovojo auksą Italijos futbolo čempionate. Penki metai gali atrodyti nedidelis darbas, bet per tą laiką iš klubo kontraversiškai buvo atimti 2005 ir 2006 m. čempionų titulai, o klubas išsiųstas į „Serie B“. Keitėsi treneriai ir prezidentai, sėkmės recepto paieškos užtruko.
Kol neatvyko klubo legenda Antonio Conte, tapęs klubo treneriu. Metais anksčiau CEO pareigas perėmęs Beppe Marotta suformavo konkurencingą komandą, kuri susigrąžino šlovę.
Treneris ilgai neužsibuvo – pajutęs, kad 2014 m. po pasaulio čempionato bus proga perimti Italijos rinktinės vairą, netikėtai paliko komandą. B. Marotta komandą paliko 2018 m., kai išsiskyrė pozicijos dėl C. Ronaldo atvykimo į Turiną ir gruodį perėjo pas mirtinus priešus – Milano „Inter“. Jeigu ne konfliktas, kažin ar „Inter“ dabar triumfuotų Italijoje po 11 metų pertraukos.
Jau pirmą savo vasarą klube G. Marotta prisiviliojo A. Conte. Ir toliau pateisino savo kaip transferų guru reputaciją: Romelu Lukaku, Stefano Sensi, Nicolo Barella, Achrafas Hakimi, Arturo Vidalis, Matteo Darminas tapo svarbiais klubo ginklais.
Ne viskas šiam tandemui buvo klota rožėmis. Du sezonus iš eilės sezonai Europoje buvo nuviliantys. Šio sezono pradžioje teko vytis „Milan“. Bet klubui iškritus iš Europos, prasidėjo stabilesnis žaidimas Italijoje. Paskutinis pralaimėjimas patirtas dar 16 ture. Nuo to laiko – be suklupimų. Antrame rate tik du kartus „Inter“ nelaimėjo.
Jų gynyba geriausia lygoje, ypač žiba per standartines padėtis, kurios yra vienas didžiausių mažųjų klubų ginklų. Ypač geros kontratakos. Puiki progų realizacija.
Apginti titulą sunkiau negu iškovoti, bet Milano klubas vargu ar yra vieno sezono stebuklas.
Komentuoti