EURO 2020 baigėsi aštuntfinalio etapas.
Kroatijos ir Ispanijos mūšis dar kartą parodė, kodėl Kroatijos rinktinė yra mano mėgstamiausia (po Lietuvos). Nors čempionatas jiems visiškai nesiklijavo, bet jie kovojo iki galo. 77 minutę atrodė, kad rungtynės jau baigėsi. Ispanija pagavo savo ritmą, įmušė trečią įvartį ir ėmė laukti rungtynių pabaigos. Bet Kroatija ir ypač Mario Pašaličius su Miroslavu Orsičiumi turėjo kitokią nuomonę. Per pratęsimą Kroatija galėjo ir išsiveržti į priekį. Tačiau galiausiai jiems sutrukdė tai, kad baigiantis pagrindiniam rungtynių laikui atlikti keitimai buvo orientuoti į puolimą. Gynybines funkcijas prisiimti turėjo žaidėjai, kurie yra labai pažeidžiami (pirmiausiai atakuojantis saugas Josipas Brekalo), o Ispanija savo progų jau nebešvaisto. Kroatija šiame čempionate neparodė gero žaidimo, nes Zlatko Daličius per daug pasitikėjo senąja gvardija. Marcelo Brozovičius ir Ante Rebičius žaidė tiesiog siaubingą čempionatą, bet vis tiek žaidė daug, kaip ir taip pat nežibėjęs Andrejus Kramaričius. Tuo tarpu M. Pašaličius, M. Orsičius, net ir tas pats Nikola Vlasičius žaidė gana nedaug, nors atrodė geriau. Ir tai nėra kokie nors neužgrūdinti jaunikliai – M. Orsičius žino, ką reiškia mušti tris įvarčius į „Spurs“ vartus, M. Pašaličius žaidžia už Bergamo „Atalanta“, o N. Vlasičius dažnai žaidė starto sudėtyje iki čempionato, kaip ir J. Brekalo ar Ante Budimiras. Bet per EURO 2020 į aikštę vėl grįžo 2018-ųjų lyderiai. Ispanija dabar turi visus šansus pasiekti pusfinalį. Tikiu, kad savo žaidimo stiliaus nekeis ir bus ne tokia paranki varžovė kurti sensacijai, kokia šveicarams buvo Prancūzija. Nerimo signalas yra tik tai, kad niekaip nenusistovi starto sudėtis (išskyrus saugų trijulę), o po tokio puikaus Dani Olmo pasirodymo, ketvirtfinalyje vėl turbūt matysime pokyčius vienuolikėje.
Labiausiai žaidimo prasme aštuntfinalyje nustebino Šveicarija. Jie EURO 2020 įsibėgėjo labai lėtai. Nors puikiai atsimenu prancūzų praeities vargus susitikus su šveicarais didžiuosiuose turnyruose, nelabai tikėjausi, kad Šveicarija sukurs sensaciją. Mano tikėjimas žemiausią tašką pasiekė po Paulio Pogbo įvarčio. Bet aš labai klydau. Nes Šveicarija turi didžiulį charakterį. Charakteris ir Didier Deschamps buvo du pagrindiniai faktoriai šioje kovoje. Treneris suklydo pasirinkdamas taktiką su trimis gynėjais. Prancūzija ją paskutiniu metu oficialiose rungtynėse buvo naudojusi vos porą kartą UEFA Tautų lygoje. Clementas Lenglet apskritai vargu ar turėjo vykti į čempionatą pagal tai, ką demonstravo praėjusį sezoną. Bet jis žaidė starto sudėtyje. Po tokių rungtynių vėl galima klausti ar tikrai Prancūzijai nereikėjo Aymerico Laporte, Dayotu Upamecano, Ibrahima Konate? Ar problemų gynybos kraštuose nebūtų išsprendęs Ferlanas Mendy ar Theo Hernandezas? Kita didžiulė problema buvo keitimai. Antoine‘ą Griezmanną pakeitė Moussa Sissoko tada, kai Prancūzija dar tikėjosi išsaugoti rezultatą. Bet toks keitimas buvo akmuo po kaklu Prancūzijos šansams laimėti be baudinių serijos, ką tokio kalibro komanda žūtbūt privalo padaryti – įrodyti savo pranašumą iki loterijos. Kai 97 minutę Vladimiras Petkovičius buvo atlikęs 6 keitimus, D. Deschamps – tik tris. Šveicarija buvo gerokai šviežesnė per pratęsimą, o Prancūzijos suolelį šildė tokie žaidėjai kaip Wissamas Ben Yedderas, Thomas Lemaras, Corentinas Tolisso. Kodėl D. Deschamps ramiai žiūrėjo į blėstančius šansus išsigelbėti, kai dar galėjo atlikti du keitimus? Šveicarija sukūrė stebuklą, bet antro be Granito Xhakos turbūt nebepasieks.
Anglija ir Vokietija padarė viską, kad jų rungtynės būtų vienos neįsimintiniausių visų laikų šių amžinų varžovų dvikovų. Anglija pasirinko gėdingai gynybinę sudėtį su nominaliai penkiais gynėjais ir dviem gynybinio stiliaus saugais. Jeigu Anglija būtų praleidusi pirma, toks pasirinkimas galėjo greitai tapti akmeniu po kaklu. Bet jie tvarkingai gynėsi, o tada atėjo Jackas Grealishas, įpūtė į žaidimą gyvybės, dvi progos, du įvarčiai, pergalė. Lemtinga Joachimo Lowo klaida buvo palikti ant suolo Serge‘ą Gnabry. Nors šis čempionatas jam nėra labai geras, bet visgi tai yra geriausias šiuo metu Vokietijos turimas atakuojantis žaidėjas. Timo Werneris švaistė progas, prie jo kartą prisidėjo ir blankų čempionatą turėjęs Thomas Mulleris. Vokiečiai sukūrė truputį daugiau progų, bet šiaip abi komandos buvo blankios. Nepaisant visko, tikiu, kad Vokietija su Hansu Flicku turi puikią ateitį. O anglai gali guostis tuo, kad gera gynyba atneša titulus ir apsimesti, kad žaidimas nėra klaikiai nuobodus. Ketvirtfinalyje gal dar nebus sunku, bet pusfinalyje gali laukti rungtynės su Danija. O čia jau danai būtų įspūdingas testas anglų gynybai.
Netikėtai įdomios buvo Ukrainos ir Švedijos rungtynės. Pirmas kėlinys buvo nuobodus, antro pradžioje abi komandos parodė, kad gali žaisti gražų atakuojantį futbolą. O jau tada sekė dramos, kortelės, traumos. Švedija galėjo laimėti rungtynes 3:1 per pagrindinį laiką ir visi turbūt būtume turėję sutikti, kad toks rezultatas būtų buvęs logiškas. Bet Emilis Forsbergas švaistė progas. Tačiau tikrai negalima pavadinti švedų nelaimėliais – jeigu ispanai ir lenkai nebūtų taip siaubingai realizavę savo progų (kurių mačuose su Švedija turėjo daugiau už skandinavus), o Slovakijos vartininko nebūtų ištikusi nelaimė, jei galėjo grupės varžybas baigti su 1, o ne 7 taškais. Grupės varžybose jie buvo komanda, kuriai sėkmė šypsojosi dažniausiai. Dabar ji tiesiog baigėsi. Tačiau Švedijos laukia gera ateitis. Ypač jeigu stilius keistųsi į labiau atakuojantį. O Ukraina tiesiog pasiėmė savo šansą. Atidavė visą širdį ir turi rezultatą. Dabar galės žaisti visiškai be jokios įtampos, o ji labai slėgs anglus.
Komentuoti