Italija visiškai pelnytai tapo Europos čempione, jeigu vertintume viso turnyro kontekstą. Nors savo geriausias rungtynes sužaidė ketvirtfinalyje, o grupės turnyre buvo įtikinamesni, negu atėjus lemiamoms kovoms, bet jie visgi buvo geresni už Angliją. Anglai tik nuo ketvirtfinalio pradėjo rodyti savo tikras galimybes, o grupės etape buvo siaubingai nuobodūs.
Kai pamačiau Anglijos starto sudėtį, labai nudžiugau. Po tokio įspūdingo Anglijos žaidimo pusfinalyje nebuvau tikras, kaip Italijai sektųsi tvarkytis su labiau atakuojančia anglų sudėtimi, tokia, kokia jie žaidė ketvirtfinalį ir pusfinalį. Tačiau G. Southgate‘as pasirinko pragmatiškesnę sudėtį.
Anglus tam tikra prasme pačius kiek išmušė iš vėžių taip anksti įmuštas įvartis. Jie per daug atsitraukė ir net tada, kai Italijai išlyginus rezultatą padėtis iš esmės pasikeitė, gana sunkiai grįžo į savo ritmą, iš esmės tą padarydami jau tik antrame pratęsimo kėlinyje.
Italija – priešingai. Po slogaus pirmo kėlinio, antrame buvo visai smagu žiūrėti į jų žaidimą. Jie kontroliavo padėtį baigiantis rungtynėms ir per pirmą pratęsimo kėlinį, kai nors anglai po truputį lygino kamuolio kontrolės statistiką, bet Italija buvo aštresnė komanda.
Prieš rungtynes daug kalbėta, kad nemažas Anglijos pranašumas yra atsarginių suolas. Bet G. Southate‘as tuo nepasinaudojo. Jordanas Hendersonas ir Bukayo Sako sužaidė labai slogias rungtynes, tik Jackas Grealishas buvo pastebimesnis. Italijos keitimai kaip tik padarė didesnę įtaką. Bryanas Cristante įnešė labai daug ramybės aikštės viduryje ir buvo kovingas. Domenico Berardi buvo gana pastebimas ir net Alessando Florenzi trumpas išėjimas įnešė ramybės ir pasitikėjimo paskutinėms minutėms.
Kai tapo aišku, kad bus mušami baudiniai, jaučiau, kad Italija titulo iš savo rankų nepaleis. Daug dabar kalbama apie G. Southgate‘o pasirinkimus baudinių serijai. Bet man labiau už patį pasirinkimą kliūna tai, kaip vėlai Marcusas Rashfordas su Jadonu Sancho buvo išleisti į aikštę. Iki finalinio švilpuko buvo likę vos kelios minutės, o tai reiškė, kad treneris juos leidžia į aikštę būtent dėl baudinių, o ne dėl to, kad jie galėtų pakeisti padėtį aikštėje dar iki jų. Jau vien tai savaime uždėjo didelę naštą.
Anglija nužengė labai toli, bet kiekvienas čempionatas yra atskira istorija. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad jų kelias iki finalo buvo gerokai lengvesnis už italų – Vokietija, Ukraina ir Danija tikrai lengviau įveikiama trijulė negu Austrija, Belgija ir Ispanija, kurią teko įveikti Italijai. Be to, nereiktų pamiršti ir namų pranašumo, kurio kitą kartą anglai jau neturės. Aišku, komanda gana jauna ir visa starto sudėtis tikrai galės vykti ir į Katarą.
Galvojant apie italų ateitį, pirminis klausimas yra Giorgio Chiellini ir Leonardo Bonucci ateitis. Tačiau ir be jų italai išliks stiprūs. Jau dabar turbūt individualiai stipriausias italų centro gynėjas yra Alessando Bastoni, bet Roberto Mancini EURO 2020 pasirinko patirtį ir tarpusavio ryšį.
Dar vienas labai įdomus klausimas yra tai, kas šiemet taps geriausiu metų futbolininku. Labai stipraus favorito, kokį buvome įpratę matyti pastaruosius metus, apskritai nėra. Tačiau realu, kad apdovanojimą gali jauti Jorginho, Masonas Mountas, N‘Golo Kante, Kevinas de Bruyne. Leo Messi ir Cristiano Ronaldo šį kartą trukdys labai kuklūs jų klubų sezonai, Robertui Lewandowskiui – vidutiniškas klubo pasirodymas Čempionų lygoje ir Lenkijos fiasko EURO 2020.
Komentuoti