Nepavyko laimėti draugiškų rungtynių prieš tikrai įveikiamą varžovą. Nematau prasmės daug analizuoti būtent šias rungtynes. Tačiau net ir varžovų vartininkui žaidžiant nuostabias rungtynes, progų buvo sukurta tiek, kad vos truputį geriau realizuojant, galėjome gana užtikrintai laimėti. Tačiau žaidimas per daug bangavo. Džiugu dėl bebaimiško Armando Kučio debiuto – buvo drąsus ir ryškus.
Dramblys kambaryje dabar yra Valdo Ivanausko ateitis rinktinėje. Po Valdo Urbono atleidimo, kuris buvo nulemtas vieno blankaus rinktinių lango, kuriame žaidėme tik draugiškas rungtynes (civilizuotame futbolo pasaulyje į jų rezultatus paprastai dėmesio nekreipiama), LFF logiką suvokti sudėtinga. Tuo labiau, kad V. Ivanauskas nebuvo nei puikus, nei prastas treneris.
Mano apokaliptinės prognozės pildėsi pirmame atrankos lange. Paskui žaidimas gerėjo, buvo ir pergalė atrankoje, ką prieš nenykštukinę šalį buvome padarę senokai. Turbūt tai ir naujo trenerio efektas, kuriuos pastaruoju dešimtmečiu, kad ir koks jis blankus būtų šalies futbolui, matėme beveik visada.
Rezultatai atrankoje nei geri, nei blogi. Penkta viena atitinka komandos dabartines galimybes. Ciklas geresnis už praėjusį.
Apskritai šiuos metus rinktinėje teigiamai galės prisiminti Saulius Mikoliūnas, kuris vis dar yra turbūt geriausias mūsų turimas krašto gynėjas. Rolandas Baravykas, kuris prie V. Ivanausko atrodė tikrai neblogai. Justas Lasickas, kuris turbūt turi gerus šansus tapti geriausiu metų futbolininku. Svarbius įvarčius prieš Bulgariją mušęs Fiodoras Černychas. Įspūdingai atranką pradėjęs Tomas Švedkauskas. Tikru atradimu tapęs Linas Mėgelaitis.
Bet buvo ir tokių, kurie metus norės pamiršti. Varžovų krašte degintas Valdas Slavickas, kuriam galbūt tai buvo paskutiniai metai su rinktine, o per dvejas rungtynes starto sudėtyje Lietuva praleido 9 įvarčius. Martynas Dapkus, kurio patekimas į starto sudėtį jau ima asocijuotis su balaganu aikštės viduryje. Donatas Kazlauskas šiemet retai buvo geros formos. Karolis Laukžemio akcijas kelia tik bespalvis Edgaro Dubicko žaidimas. Edgarui Utkui taip pat turbūt bus maloniau prisiminti 2020 metų Tautos lygą, o ne pasaulio čempionato atranką. Kaip ir Vytui Gašpuičiui.
Vienareikšmio verdikto dėl V. Ivanausko neturiu. Kartais treneriai būdavo paliekami pareigose po prastesnio vaizdo ir rezultatų. Bet sunkiai įtikina, kad komanda su šiuo treneriu gali augti toliau. Aišku, rinkoje iš lietuvių trenerių (ar gerai pažįstančių Lietuvos futbolą) turbūt tik Valdas Dambarauskas ir Vladimiras Čeburinas galėtų padėti šiai komandai rimčiau ūgtelti. Bet čia tik svajonės. O tikėtina, kad LFF prieš mąstydamas apie permainas iškart galvotų ir apie įpėdinystę.
Komentuoti