Kelias buvo ilgas, vingiuotas ir tikrai neramus. Tačiau nuo to jis tapo tik įdomesnis ir dar labiau vertinamas. Šiąnakt Santa Monikos „Barkerio“ angare, Giannis Antetokounmpo atsiėmė NBA naudingiausiojo žaidėjo apdovanojimą. Su ašaromis akyse, nes kelionė iki šio momento pareikalavo nepaprastai daug pastangų.
Drama, kurią užsuko Anthony Davisas, Richas Paulas ir Klutch Sports agentūra pagaliau baigėsi. Davisas gavo tai ko norėjo – jis keliasi į Los Andželo „Lakers“, o į Naująjį Orleaną išvyksta Brandonas Ingramas, Joshas Hartas, Lonzo Ballas ir 3 pirmo rato naujokų šaukimai (iš kurių vienas – 2019-ųjų 4-tasis).
Nusprendžiau apie „Raptors“ neberašyti. Jie laimėjo ir jiems reikia leisti pasidžiaugti. Apie Kanados komandos kelią į žvaigždes rašiau visai nesenai. Tačiau komandai, kuri kito sezono pradžioje kraustysis iš Oklando į San Franciską, laukia labai daug galvos skausmų ir pasirinkimų metas, todėl nusprendžiau šįkart apie tai pakontempliuoti.
Michaelo Porterio jaunesniojo istorija tikrai verta dėmesio. Nors talento iš šio jaunuolio neatimsi, nuo jo šeimos traumų dalgis niekaip nenusisuka paskutinius kelerius metus. Traumos kankina ne tik Denverio „Nuggets“ puolėją, bet ir kitus Porterių šeimos krepšininkus.
Ne, negali sakyti, kad tai netikėtumas. Vince’o Carterio skraidanti, estetiško žaidimo era Toronte, Steve’o Nasho burtai aikštėse, padėjo pamatus kanadietiško krepšinio tradicijai ir tai kur ji yra dabar ir kur dar tik gali nueiti jau yra verta aptarimo bei didelės pagarbos. Torontas šį pakylimą šiąnakt tik dar labiau sustiprino, pirmąkart klubo istorijoje iškopę į pačią didžiausią šio sporto sceną.
Rizika Toronte jau pasiteisino, nors dar sunku pasakyti, kas iš tiesų gers šampaną rytuose. Tylusis sezono ožiukas toliau sėkmingai daro savo darbelį ir įrodinėja, kad dėl jo pasikankinti buvo verta.
8 žingsniai – tiek liko komandoms žengti, kad galėtų prisiliesti prieš išsvajoto Larry O’Brieno trofėjaus. Karščiausios sezono kovos už Atlanto prasideda jau antradienio naktį.
Šiąnakt tai gali būti atkrintamųjų pabaiga Bostono „Celtics“ – ekipai, kuri prieš sezono pradžia puoselėjo ambicingus planus bei analitikų laikoma pagrindine ekipa Rytų konferencijoje keliauti į NBA finalus. Stebuklų būna, tačiau tuo stebuklu vargu ar galima tikėti, kuomet Naujosios Anglijos komanda pralaimi seriją 1-3, o ateinančios serijos varžybos vyksta ten, kur teigiamą rezultatą iškovoti šiemet labai sunku – Milvokyje, kur karaliauja XXI amžiaus graikų dievas, vardu Giannis.
Portlandas gali sulaukti to, ko laukė beveik du dešimtmečius. Tikrai ilgai, lyginant su tuo, kiek ši frančizė išliko NBA aukštumose ir kokius stabilius rezultatus „Trail Blazers“ demonstruodavo per pastaruosius devynioliką metų. O paskutinį kartą, kai buvo pasiekę tą slenkstį, nutiko vat toks įsimintinas momentas:
Tai buvo tolimi 2000-tieji, NBA Vakarų konferencijos finalas. Ekipa kovėsi su legendiniais „Lakers“, vedinais dabar jau legendinių asmenybių ir TV veidų Kobe Bean Bryanto ir Shaquille’o Rashauno O’Neal’o. Los Andželo komanda turėjo ne tik šiuos du žibėjusius žaidėjus, žvaigždes puikiai papildė gynėjas Derekas Fisheris, dar jėgų nestokojantis veteranas Glenas Rice’as, bei puikiai gynyboje ariantis puolėjas iš Toronto – Ulrichas Alexanderis Foxas (taip, kalbu apie Ricką). Blazeriams paprasčiausiai pritrūko garo, o atkaklioje 7-erių rungtynių serijoje visgi buvo nusileista „Lakers“ superkomandai. Asmenybių komandoje netrūko: ir Arvydas Sabonis, Damonas Stoudemire’as, Rasheedas Wallace’as (kurio techninės pražangų vaizdeliai iš tos serijos vis dar karaliauja ir juokina internautus iki pat šių dienų) bei Steve’as Smithas. Buvo dar ir jaunas Jermaine’as O’Neal’as, bet visi puikiai žinome, kad sužibėjo jis kiek vėliau, kitoje valstijoje, Indianoje. Viltis pakartoti 1977-ųjų čempionišką Billo Waltono ir Co. pasiekimą subliuško, nes „purpuriniai ir auksiniai“ buvo tiesiog geresni žaidėjai, o patekti į pačią didžiausią NBA sceną – finalus, Oregono ekipai nepavyko.
Naujausi komentarai