Žalgirio dviguba savaitė tuščia. Tai nemažas nusivylimas, nes bent jau „Monaco“ tikrai buvo įveikiamas varžovas – išgyvenantis krizę ir prastai besiginantis.

Iš vienos pusės, „Žalgirio“ pralaimėjimą šiandien pirmiausiai nulėmė vienas siaubingas kėlinys. Tačiau net ir žiūrint į bendrą paveikslą, komandą nusipelnė tokio didelio pralaimėjimo.

Ši „Žalgirio“ komanda tiesiog yra žlugusi. Visiškai sudegusi psichologiškai. Nesugebanti padoriai gintis (na, tai buvo aišku jau prieš sezoną) ir nesugebanti pulti (galima būtų pataisyti įsigyjant aukšto lygio įžaidėją, bet tai tiesiog leistų rungtynes Eurolygoje pralaiminėti įmetant po 90 taškų, o ne nesukrapštant 70).

Šiandien žiūrint į rungtynes atrodė, kad komandai vis dar vadovauja Martinas Schilleris. Žaidimas labai chaotiškas, jokios tvarkos ir drausmės.

Visada norisi po „Žalgirio“ rungtynių ieškoti pozityvo. Bet šį kartą jį rasčiau tik tada, jeigu tai padėtų Motiejūnui greičiau suktis stiprinant komandą. Labiausiai reikia „ketvirtojo numerio“ ir padoriau besiginančio gynėjo. Šios abi spragos šiandien buvo gana akivaizdžios, net ir įvertinus tai, kad nebuvo pilnos komplektacijos. Tyleris Cavanaugh nebūtų išgelbėjęs „Žalgirio“. Aišku, rinkoje padėtis nėra labai lengva. Iš kitos pusės, ji priklauso ir nuo to, kiek gali sau leisti išleisti ir netikiu, kad Žalgiris pasiekęs savo galimybių lubas.

Aišku, patirtas dar vienas pralaimėjimas, vėl kels aukštai galvas Šilerio gerbėjai, kuriems patiko primityvokas gatvės krepšinis, nuolatinis lipimas ant tų pačių grėblių ir jokių minučių Marekui Blaževičiui.

Man šiandien patiko stebėti „Žalgirio“ žaidimą. Buvo aišku, kad žaidžiant prieš elitiniu lygiu besiginančią komandą, lemiamu faktoriumi bus tai, kaip patys žalgiriečiai sugebės gintis. Ir turint omenyje tai, kad komandos komplektacijoje tiesiog užprogramuotos bėdos gynyboje bei tai, kad „Crvena zvezda“ puolimas nėra įspūdingas, kauniečiai pademonstravo tikrai puikių dalykų. Jure Zdovcui dar reikia laiko, bet patiko logiškos rotacijos, bandymas išnaudoti žaidėjų gerąsias savybes ir aišku, pasitikėjimas Mareku Blaževičiumi.

Žalgirio žaidimas gerėja, bet vis tiek išlieka nemažai nerimo.

Žalgiris eilinį kartą tapo LKL čempionais, kaip to ir galima laukti. Tik pačios rungtynės buvo sunkesnės, negu tikėtasi.

Prieš šią LKL finalo seriją galvojau, kad tikrai reiks ketverių rungtynių. O gal net penkerių.