Šiandien žiūrint į rungtynes atrodė, kad komandai vis dar vadovauja Martinas Schilleris. Žaidimas labai chaotiškas, jokios tvarkos ir drausmės.

Aišku, patirtas dar vienas pralaimėjimas, vėl kels aukštai galvas Šilerio gerbėjai, kuriems patiko primityvokas gatvės krepšinis, nuolatinis lipimas ant tų pačių grėblių ir jokių minučių Marekui Blaževičiui.

Žalgirio žaidimas gerėja, bet vis tiek išlieka nemažai nerimo.

Prieš šią LKL finalo seriją galvojau, kad tikrai reiks ketverių rungtynių. O gal net penkerių.

Eurolygos sezonas tiesiog yra per ilgas. Žalgiris sezono pabaigoje turi siauroką rotaciją. Todėl visai nekeista, kad tada, kai „Rytui“ pasitaikė sėkminga diena, jie „Žalgirį“ nugalėjo. Žalgiriui trūko daugiau sveikų žaidėjų.

Žalgiris nuostabiai atsisveikino su Eurolyga. Nors persvara truputį ir aptrupėjo, bet vargu ar labai buvo realu tikėtis pergalės su beveik visa iškritusia priekine linija.

Žalgiriui labai reikėjo pergalės. Paskutinės savaitės buvo sunkios, žaidimas labai blankus, kova dėl TOP 8 pabaigta anksčiau, negu daugelis tikėjosi po neblogos sezono pradžios. Atrodė, kad gal ir visas Eurolygos sezonas baigsis stebint nuo kojų traumų ir gėdingai siauros Schillerio rotacijos LKL nuvarytą komandą, kuri nelabai ką turės parodyti.

Dabar populiaru skaičiuoti, kiek pergalių „Žalgiriui“ reikia iki TOP 8. Po šių rungtynių aritmetika paprasta – visų, bet su tokiu žaidimu net ir pro rakto skylutę išlindus į atkrintamąsias varžybas, ten nebūtų ką veikti.

Žalgiris šiandien sužaidė prastas rungtynes. Bet šiuo metu kova su „Anadolu Efes“ visai Eurolygai yra kaip vizitas prieš dantistą – neišvengiamai skausmingas.

Aišku, kad rungtynių svarba visiškai kito lygio, bet Žalgiriui tokios rungtynės yra kaip skola už 2004 metus ir Tel Avivą. Rungtynės jau praktiškai buvo pralaimėtos, bet pavyko stebuklingai išsigelbėti.