Kaip ir buvo galima tikėtis, tiems, kam Lietuvos krepšinio rinktinė nuotaiką sugadino, futbolo rinktinė nepataisė.
Tačiau rungtynės buvo visai įdomios.
Treneris pasirinko nestandartinę starto sudėtį. Kūrybiniai pajėgumai sukoncentruoti kraštuose, centro saugų trejetas pasirinktas daugiau griaunamasis. Tai neypatingai veikė, nors jeigu futbole kas nors taškus duotų už tikslius perdavimus, nepamenu, kada paskutinį kartą Lietuva prarado mažiau kamuolių dėl nelogiškų perdavimų į niekur ar varžovams į kojas.
Keitimai padėjo ir priminė treneriui, kad svarbu ne tik tai, kiek žaidėjas klube gauna žaidybinio laiko, bet ir tinkamumas pasirinktam braižui. Nesvarbu, kad Karolis Laukžemis klube šildo suolą, bet jau antrą kartą įrodė, kad Valdo Urbono filosofiją aikštėje įgyvendinti gali ir per trumpą atkarpą įsiminė gerokai labiau negu Fiodoras Černychas. Mantas Kuklys ir Vykintas Slivka parodė, kad šį tą galime sukurti ir mes.
Tai galbūt buvo net geriausios mūsų rungtynės cikle. Net ir įvarčiai tokie, iš kurių mes visiška dovana varžovams galime pavadinti tik vieną ir dar vieną grubia klaida, bet šią dovanėlę dar reikėjo išsipakuoti.
Tačiau jau dabar turbūt aišku, kad pagal surinktus taškus tai bus blogiausias ciklas istorijoje. Iš vienos pusės, norėtųsi pažiūrėti, ką V. Urbonas nuveiktų ne mirtininkų grupėje, o pavyzdžiui Tautų lygoje.
Iš kitos pusės atrodo, kad LFF būtų idiotai, jeigu bent jau nepabandytų įkalbėti geriausio pastarojo dešimtmečio Lietuvoje dirbančio futbolo trenerio Vladimiro Čeburino pamėginti sulipdyti iš Lietuvos visiškai gynybinę, kietą, standartines padėtis ir išėjimą į greitas atakas kruopščiai nušlifavusią komandą.
Komentuoti