Unai Emery jau nebe Londono „Arsenal“ treneris.
Jam sutrukdė pasiekti daugiau keli dalykai.
Pirma, gana ribotos anglų kalbos žinios. Nebuvo labai sėkmingos ir kitos jo avantiūros už Ispanijos ribų – Maskvos „Spartak“ neužsibuvo, o „Paris Saint Germain“ vieną čempionų titulą atidavė „Monaco“, turėdamas geriausią sudėtį lygoje ir silpnai pasirodė Čempionų lygoje.
Man jis visada atrodė tobulas ne superklubo treneris. Gali imtis ilgalaikių projektų, niekada per daug nesiskųsdavo dėl mažų investicijų į komandą, žaidžia su žaidėjais, kuriuos parūpina vadovybė.
Šiaurės Londone iš jo buvo pareikalauta atversti naują klubo puslapį. Komandos, kuri vis dar tiki, kad yra tarp didžiųjų Europoje.
Tiesiog ne toks profilis, kurio reikėjo klubui.
U. Emery nesugebėjo išspausti maksimumo iš talentingų puolimo žaidėjų – Pierre‘e Emmericko Aubameyango, Alexandre‘o Lacazette, Nicolas‘o Pepe.
Neturėjo gero santykio su ne pačios geriausios darbo etikos, bet turbūt talentingiausiu klubo kūrėju Mesutu Ozilu.
Galiausiai gynyba buvo parodija. Komanda yra silpna „antrame aukšte“. Leidžia varžovams sukurti per daug. Prastai ginamasi nuo standartinių padėčių, prasiženginėjama pavojingose zonose. Kai „Arsenal“ pirmauja, jie tiesiog nesugeba uždaryti rungtynių pilnai kontroliuodami žaidimą.
Įpėdinio klausimas įdomus. Massimiliano Allegri ir Mauricio Pochettino yra geriausi bedarbiai rinkoje. Pirmą aš sunkiai įsivaizduoju „Arsenal“ – ne tas amplua. M. Pochettino tikrai niekada nestos į „Spurs“ varžovų pusę.
Turbūt gera rizika būtų Mikelis Arteta, kol kas neturintis vyriausiojo trenerio patirties.
Komentuoti