Turbūt slogiausias rinktinių langas nuo tada, kai Valdas Urbonas tapo rinktinės treneriu, baigėsi antausiu nuo Ispanijos U-21 rinktinės. Geriausias dalykas šiandien buvo puiki atmosfera tribūnose – sirgaliai po atremto baudinio negailėjo aplodismentų Tomui Švedkauskui, o ir šiaip reagavo į gerus epizodus nepriklausomai nuo komandos.
Bet aišku, kad gerokai daugiau jų sukūrė savi. Visgi aš esu griežtai prieš bet kokias kalbas apie trenerio atleidimą. Apskritai labai ydinga praktika yra sieti draugiškų rungtynių rezultatus su trenerio likimu. Normaliose futbolo šalyse negirdėtume tokių dalykų, kad treneriui būtų keliamas tikslas laimėti Baltijos taurę (o tai reiškia padoriai sužaisti dvejas draugiškas rungtynes) ar tokių kalbų, kad visos rungtynės vienodai svarbios (nes jos tikrai tokios nėra).
Svarbios rungtynės buvo UEFA Tautų lyga. Ir ten vaizdas buvo puikus. Ir tai turėtų būti taškas bet kokioms diskusijoms apie permainas.
O draugiškų rungtynių tikslas turėtų būti ne rezultatas, o žaidimo gerinimas, eksperimentai. Dabartinė padėtis, kai lange, kuriame žaidžiamos vien tik draugiškos rungtynės, dalis žaidėjų nepakyla nuo suolo, o kita dalis nuvaryta nuo kojų, nėra normali. Kam kviesti į rinktinę žaidėjus, kurių tiesiog šiam ciklui nereikia? Tai sukuria ir papildomą spaudimą pačiam treneriui. Atsižvelgiant į sudėties pasirinkimus buvo aišku, kad Urbonas visame cikle galvoja ne apie žaidimą gerinimą, bet apie rezultatus. O jų nebuvo.
Žaidimas ir rezultatas tikrai nemalonūs. Bet nereikia jų dirbtinai sureikšminti. Svarbu tai, ką matysime oficialiose rungtynėse rudenį. Blogiausia buvo ne rezultatas, o kovingumo ir degančių akių nebuvimas.
Komentuoti