Aš iki šiol nelabai suprantu, kaip galima atleisti oficialiose rungtynėse gana sėkmingai nacionalinei rinktinei vadovavusį trenerį.
Problemų buvo – per rimtas LFF ir trenerio požiūris į draugiškas rungtynes (galiausiai kainavęs treneriui postą), žento protegavimas, kartais komandai trūko ugnelės. Stilius gal nebuvo gražus, bet niekas mūsų oficialiose rungtynėse paskutiniu metu nebemindė.
Valdui Ivanauskui mano lūkesčiai buvo labai žemi. Optimistiškiausiame scenarijuje tikėjausi, kad jis paliks tai, kas bent nesugadins tų dalykų, kurie veikė Valdui Urbonui. Pesimistiškiausią matėme trečiadienį.
Nelabai suprantu pasirinkimų centro gynėjų pozicijoms. Edgaras Utkus veikiausiai pirmus kartus gyvenime žaidė centro gynėju dviejų gynėjų sistemoje ir tik šiandien jau pradėjo šiek tiek orientuotis. Benas Šatkus šiandien visai nudžiugino. Tačiau net ir įvertinus sunkiai besiklostančią klubinę karjerą, bet turbūt vis dar geriausias centro gynėjas Lietuvoje yra Edvinas Girdvainis. Prie V. Urbono oficialiose rungtynėse visada buvo galima juo tikėti.
Šiandien Linas Mėgelaitis žaidė gerai, bet ketvirtadienį centro saugų pasirinkimas atrodė tragiškas. Modesto Vorobjovo ir Domanto Šimkaus tandemas yra įrodęs, kad gali prilygti gerokai garsesnėms pavardėms. E. Utkus ir V. Slivka turbūt šiuo metu irgi yra geresnis pasirinkimas už L. Mėgelaitį ir O. Verbicką.
Na, o Edgaras Dubickas apskritai netempia rinktinės lygio. Kazachstane neblogai žaidžiantis Karolis Laukžemis kažkodėl nereikalingas.
Ketvirtadienį matėme Pankratjevo ir Jankausko blogiausiems laikams prilygstantį reginį, kai gynyba tiesiog siaubinga. O visai simpatišku puolimu remtis ne mūsų lygio rinktinėms.
Šiandien kaip tik – viskas buvo orientuota į nulinių lygiųjų siekimą, o keturi atakuojantys žaidėjai buvo akivaizdžiai blogiausias kvartetas starto sudėtyje.
Dvejų rungtynių per mažai įvertinti V. Ivanauską. Bet kol kas negatyvių dalykų matau daugiau negu pozityvių.
Komentuoti